„Kai žvelgiu atgal į savo gyvenimą, suprantu, kad kaskart, kai maniau, kad mane atstūmė ir praradau kažką gero, būdavau nukreipiamas link kažko dar geresnio.“

Kai pirmą kartą perskaičiau šią mintį vienoje knygoje, net pyktelėjau – dar vienas „šakėmis ant vandens pieštas“ pozityviosios psichologijos postulatas. Knygos autorius akivaizdžiai tikėjosi tokios reakcijos, tad kreipėsi į savo skaitytojus su pasiūlymu skirti laiko ir apgalvoti savo gyvenimo nesėkmes bei įvertinti jų pasekmes šiandien dienai. Patyliukais norėdama (bent sau) įrodyti, kad jis klysta, ėmiausi savo gyvenimo nesėkmių revizijos. Pamaniau, kad mano karjera bus puikus tokių paieškų laukas.

Mintyse puoliau skubiai naršyti po prisiminimų kišenes, ieškodama kuo didesnių „akmenėlių“. Kone iškart prisiminiau vieną didesnių savo gyvenimo „traumų“ – tuomet atėjau į darbo pokalbį dėl projektų vadovės vietos vienoje reklamos agentūroje. Laukiau susitikimo su vadovais valandą, po to buvau pakviesta užeiti. Mane apipylė klausimais, „kuo galiu būti jiems naudinga“, jaučiau agresyvią atmosferą, suglumau. Agentūros savininkas užsirūkė ir pūsdamas dūmus pranešė, kad abejoja mano tinkamumu siūlomai pozicijai. Kai išėjau į šaltą žiemos vakarą, ašaros jau nevaldomai byrėjo skruostais. Nepamenu, kaip grįžau namo, jaučiausi sutriuškinta ir bevertė.

Po šio pokalbio kelis mėnesius neprisiverčiau net pažiūrėti į darbo skelbimus, nors situacija darbe kartais draskė į gabalus – dėl nesutarimų su vadovu kone kasdien išaušdavo nauja mūšio diena. Tai buvo žmogus, kurį dar neseniai buvau apkaltinusi veikla, kuri, kaip man atrodė, galėjo pakenkti organizacijos reputacijai. Tuomet nuėjau pas mūsų abiejų vadovą. Jis susisodino mus abu aiškintis situaciją. Netrukus po šio įvykio šis mano kolega dėl reorganizacijos tapo mano vadovu. Tikriausiai nereikia pasakoti, kaip klostėsi mūsų darbo santykiai. Tuomet vienintelis šviesos langelis su trenksmu užsidarė per nevykusį darbo pokalbį. Nieko neklausinėjusi vieno apsilankymo metu mano gydytoja užrašė man ant lapelio dviejų psichologių pavardes. „Vien vaistų tau neužteks“, – ištarė ir įteikė 5 rūšių vaistų receptus. Tai buvo šalta ir tamsi 2004 metų žiema. Gyvenau kasdien laukdama nors kokios prošvaistės. Visomis prasmėmis.

Biuro administravimo padalinys, kuriam vadovavau, turėjo keletą svarbių išorinių partnerių, su kuriais vykdėme pirkimo iš išorės (angl. outsourcing), funkcijų automatizavimo, centralizavimo ir kitokius projektus. Vieną dieną ankstyvą pavasarį sulaukiau partnerių kompanijos skyriaus vadovės skambučio. Ji pasidžiaugė, kad buvo paaukštinta, ir pasiūlė man dalyvauti konkurse į jos buvusią darbo vietą. Sutikau, atrankos kompanijos testų rezultatai buvo puikūs, o pokalbis su įmonės personalo vadove paliko malonų įspūdį. Man pasiūlė darbą. Netrukus sulaukiau skambučio iš kitos partnerių kompanijos savininko. Jis papasakojo, kad planuoja plėstis ir ieško direktoriaus savo įmonei. Buvo ir kitų pasiūlymų, bet jie nublanko prieš tuos, kuriuos netrukus gavau. Mano organizacijoje vyko pokyčiai, išėjęs vadovas išsivedė dalį komandos, tad atsirado naujų karjeros galimybių. Daug bendradarbiavome su personalo ir rinkodaros padaliniais. Naujieji šių padalinių vadovai žinojo, ką sugebu, iš abiejų gavau kvietimus prisijungti prie jų komandų.

Staiga viskas pasikeitė. Galimybių stokos periodą pakeitė galimybių gausa ir gurguliuojantys pokyčių vandenys atnešė naujas neramias mintis: o jei pasirinksiu netinkamai? O jei pasirinkdama prarasiu kažką labai svarbaus, ko dabar negaliu numatyti? Žmonės sako: „Bėda po vieną nevaikšto“. Įsitikinau tuo ne kartą. Bet ir sėkmė taip pat nevaikšto po vieną! Kodėl apie tai niekas nekalba?!

Dvejojau. Visuomet norėjau dirbti rinkodaros arba personalo srityse. Bet kurioje iš jų labiau?! Galiausiai priėmiau sprendimą – pasakiau rinkodaros padalinio vadovei, kad renkuosi personalą. Vakare labai nusiminiau, nes… persigalvojau. Galvotrūkčiais puoliau skambinti ir klausti, ar dar galiu pakeisti sprendimą. Šiandien džiaugiuosi savo pasirinkimu – jis buvo teisingas. Kas būtų nutikę, jei būčiau pasirinkusi darbą personalo srityje? Tai taip pat būtų buvęs teisingas sprendimas. Tik vėliau supratau paprastą tiesą – ir puolėjas, ir gynėjas žaidžia tą patį mylimą žaidimą, tik būdami skirtingose pozicijose. Nėra „grynų“ specialybių, dirbdami bet kokį darbą galime rasti galimybių pritaikyti savo aistras, talentus ir žinias, jei tik to norime. Būdama atsakinga už kompanijos įvaizdį daug bendradarbiavau su kolegomis iš personalo įvairiuose organizacinės kultūros projektuose. Vėliau, domėdamasi darbuotojų savanorystės nauda organizacijoms, supratau, kad dalyvaudamos visuomeninėje veikloje įmonės ne tik daro gerą darbą, bet ir gauna keleriopą naudą rinkodaros ir personalo srityse – didina savo prekės ženklo žinomumą, formuoja teigiamą įvaizdį, suteikia papildomų tobulėjimo galimybių darbuotojams, ugdo savo būsimus lyderius – ir šias savo aistras sujungiau kurdama savanorystės platformą profesionalams.

Taip mano nesėkmių inventorizacija atvedė mane prie netikėtų atradimų, kurie iš pagrindų pakeitė mano požiūrį į nesėkmes. Tada supratau, kad viskas mano gyvenime vyksta tik į gerąją pusę, o pavasaris visada ateina. Nebūtinai tuo metu, kai man to „labai reikia”, o tada, kai tam ateina laikas – galingai, gaivališkai, užtikrintai ir nepriklausomai nuo to, ar dar tikiu, kad jis ateis, ar jau esu praradusi viltį.

Ar mintyse jau ištraukėte Didįjį Kozirį – o jei kažkas netenka mylimo, artimo žmogaus? Kaip tokią nelaimę pavadinti sėkme? Pažvelkime į esmę. Šioje situacijoje svarbiausia, kaip žmogus pasirinks gyventi po netekties. Jei tai pastūmės priimti ryžtingesnius sprendimus gyvenime, daugiau laiko skirti kitiems artimiems žmonėms ar asmeninei savirealizacijai, gyvenimas vėl pražys naujais žiedais.

Na, o kol laukiame pavasario, paimkite popieriaus lapą ir surašykite didžiausias savo praeities nesėkmes. Kaip vertinate jas šiandien? Kokia linkme jos pakreipė jūsų gyvenimą ilgesnėje perspektyvoje?

Kaip jaučiatės žinodami, kad kas benutiktų, bus tik į naudą? Ar tai suteikia jums jėgų gyventi drąsiau?