Stoti į Vilniaus licėjų buvo didelė avantiūra

Stoti į Vilniaus licėjų buvo didelė avantiūra

Sveikinu Lietuvos švietėjus su Tarptautine mokytojų diena!

Dalinuosi savo interviu prieš keletą metų išspausdintu Vilniaus licėjaus moksleivių leidinyje “Andai”. Esu labai dėkinga savo mokytojams už ypatingus mokykloje praleistus metus.

***

Kodėl atėjai į Licėjų? Juk buvo nauja mokykla…

Kai klasiokė parodė pusės delno dydžio Licėjaus skelbimą iškirptą iš laikraščio ir pasiūlė kartu nueiti laikyti stojamųjų egzaminų, iškart sutikau. Mūsų ankstesnėje mokykloje gerai mokytis buvo gėda ir man tai nepatiko, to užteko, kad apsispręsčiau.

Šiandien toks sprendimas tikriausiai nieko nenustebintų, tačiau 1991 m. tai buvo pati tikriausia avantiūra! Kai nešėme stojimo dokumentus Licėjus gyvavo vos metus, nieko jame nepažinojome, o pirmasis vizitas nuteikė ne itin drąsinančiai – „Šanchajaus“ rajonas, įtarūs anuomet pastate šeimininkavusių automechanikų ir siuvėjų žvilgsniai, keistas pastatas – bet masino stojamųjų egzaminų iššūkis ir tikėjimas, kad Licėjuje mokytis bus įdomu. Ar buvo verta? Be jokios abejonės! Tai buvo vienas geriausių sprendimų mano gyvenime.

Sakoma, kad kadais Licėjus buvo visiškai kitoks. Tad koks jis buvo pačioje pradžioje? Kokią Licėjaus ateitį matėte tuomet?

Licėjų kuria jo žmonės – mokiniai, mokytojai, vadovai – tad natūralu, jog su kiekviena karta jis vis kitoks. Mūsų laikais Licėjus buvo labai maža bendruomenė: mokslas truko 3 metus, tad buvo tik trys kursai. Pirmais metais visame Licėjuje buvo 5 klasės: keturios mūsų, fuksų, ir viena vyresniųjų klasė, tad gana gerai pažinojome vieni kitus. Po pirmųjų metų dalis mokinių išėjo, pagal pažymius buvome vėl perskirstyti. Daugeliui klasių performavimas nepatiko – buvo išdrąskyti ryšiai su draugais, kurie papuolė į kitas klases. Tai buvo dar viena priežastis daugiau bendrauti už klasės ribų.

Taip pat daug bendravome su jaunesniais mokytojais, kelios mokytojos buvo tapusios mūsų draugėmis, jos mėgdavo padiskutuoti su mokiniais įvairomis temomis, dalijosi gyvenimiška patirtimi. Per diskotekas turėdavo budėti keli mokytojai, tad prašydavome jų budėti ir iki išnaktų šnekučiuodavomės. Man tai vienas svarbiausių to meto prisiminimų, kuris suformavo liberalų, pagarba, o ne hierarchija grįstą požiūrį į žmonių santykius.

Ką beprotiškiausio esi iškrėtęs Licėjuje?

Atėjau į pamoką su skrybėle! Maniau, kad atrodau labai stilingai ir nenorėjau jos nusiimti. Dabar skamba juokingai, bet kai užpykusi praktikantė pamačiusi mane su ta skrybėle liepė išeiti iš klasės, tai kone tapo dienos įvykiu. Tuomet klasiokai puolė manęs ginti ir galiausiai iš klasės teko išeiti pačiai praktikantei…

Kokį pikčiausią pokštą esi iškrėtęs mokytojui(-ams)?

Nekrėčiau piktų pokštų mokytojams Licėjuje ar bent nepamenu, kad būčiau sąmoningai tai dariusi. Deja, taip pat nepamenu, kad būčiau nuėjusi pas kurį nors mokytoją, pasakiusi kaip jį gerbiu, kiek daug iš jo išmokau ir padėkojusi.

Mokytojai – tai didelės pagarbos verti žmonės, jų darbas – perduoti savo mokiniams ne vien žinias, o ir meilę mokomam dalykui, padėti jaunam bręstančiam žmogui priartėti prie gyvenimo pašaukimo, išmokti pasitikėti savimi ir kitais, sukurti savarankiško gyvenimo pagrindus.

Nepagarba, patyčios, smurtas – tai atviros, darnios bendruomenės piktžaizdės, kurių neturėtų toleruoti nei vienas jos narys. Tikiu, kad Licėjus yra tokia vieta, kur mokiniai ne tik nekrečia piktų pokštų mokytojams ar bendramoksliams, o ir moka pasakyti „ačiū“.

Ką mokykla tavyje išugdė?

Licėjus man padėjo suprasti, kad esu vertybė, kaip ir kiekvienas kitas žmogus ir kad būti balta varna – puiku, o dar geriau – kokia mėlyna su žaliais dryželiais ir oranžiniu snapu, nes esame įdomūs savo unikalumu.

Kaip manai, kokia apskritai yra mokyklos misija?

Mokyklos misija yra padaryti taip, kad išeitumėme iš jos turėdami daugiau klausimų nei tuomet, kai atėjome.

Puiku, jei mokykla gali padėti jaunam žmogui pasiruošti sėkmingam savarankiškam gyvenimui – geriau pažinti savo gebėjimus ir mokėti juos realizuoti kuriant vertę sau ir kitiems, domėtis pasaulio įvairove ir nuolat plėsti savo akiratį, išlaisvinti savo prigimtinį žingeidumą ir kūrybingumą, drąsiai svajoti ir įgyvendinti savo svajones, priimti iššūkius, formuoti kritinį, atvirą mąstymą, kurti harmoningus, pagarba grįstus santykius su kitais žmonėmis, prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, išmokti griauti nematomas, bet labai galingas ir sunkiai įveikiamas vidines užkardas, kurių kiekvienas sau prisistatome kelyje į sėkmę. Jei tiki savo sėkme, visada lengviau įgysi ir reikiamų žinių.

Sklando gandai, kad pirmosios laidos yra pačios tvirčiausios ir daugiausiai išsaugojusios bendravimo tarp bendramokslių. Tai mitas ar tiesa? Ir kaip manai, kodėl taip yra?

Kiekvienos klasės istorija susiklostė skirtingai: vieni draugauja iki šiol, kitų ryšiai nutrūko. Mūsų klasė tarpusavyje beveik nebendrauja. Po mokyklos baigimo buvome susitikę kartą ar du. Baigę Licėjų panirome į mokslus universitetuose, ten atradome naujų veiklų ir draugų, keitėsi interesai. Niekada nesigailėjau, kad taip nutiko. Buvo išties smagu mokytis kartu ir tuos laikus malonu prisiminti, o tai – svarbiausia.

Daug diskutuojama apie apie tai, kokie lietuviai liūdni ir nepatenkinti, prapradę vertybes ir pozityvumą. Ką tu apie tai manai ir ką yra svarbu puoselėti lietuviui?

Kartą perskaičiau istoriją apie seną indėną, kuris aiškino savo anūkui, kad už kiekvieno iš mūsų nuolat tupi du vilkai. Vienoje pusėje tupi vilkas, kuris atstovauja gerus dalykus mūsų gyvenime – džiaugsmą, laimę, meilę; kitoje – vilkas, kuris atstovauja blogus dalykus – neapykantą, pavydą, baimę. „Seneli, kaip žinoti, kuris iš jų gali mane labiau paveikti?“ – paklausė anūkas. „Tas, kurį daugiau šersi,“ – atsakė senelis. Tad manau, lietuviui, kaip ir indėnui, svarbu teisingai pasirinkti, kurį vilką jis nori šerti.

Liūdni ir nepatenkinti lietuviai yra todėl, kad mano, jog piktąjį vilką jų pašonėje nuolat šeria nesupratingi tėvai ir blogi mokytojai, vėliau prie jų prisijungia korumpuoti valdžios atstovai, kompetencijos stokojantys viršininkai, nedori konkurentai ir žiežulos anytos. O jie nieko negali pakeisti, nes nuo jų niekas nepriklauso… Šiurpus sapnas. Tad lietuviui dar svarbu mažiau sapnuoti, o daugiau dirbti, pageidautina kūrybinį darbą, sako, pasaulis jau įžengė į idėjų visuomenės amžių.

Kokios apskritai vertybės gyvenime svarbiausios?

Gyvenime svarbu sugebėti būti savimi ir ir jaustis laimingam: gerbti save, patikti sau, tikėti savo galimybėmis ir sėkme, mėgautis savo darbu, didžiuotis savo šalimi, šeima ir draugais, nes laimingi žmonės kuria laimingą visuomenę – jie neiško kaltų, o drąsiai kuria savo ateitį patys.

Ką palinkėtum moksleiviams, mokytojams ir Licėjui?

Antropologė Margaret Mead yra pasakiusi: „Niekada neabejokite, kad nedidelė rūpestingų, pasišventusių žmonių grupė gali pakeisti pasaulį. Iš tiesų tai vienintelis būdas kaip tai nutinka.“ Linkiu, kad tai nutiktų Licėjuje. Nuolatos.

2015-10-04|interviu|

Informuojame, kad svetainėje yra naudojami slapukai, kad tinkamai individualizuoti turinį. Spausdami „Sutinku“ Jūs sutinkate su slapukų įrašymu. Naršydami toliau Jūs sutinkate su svetainės Slapukų politika