Vieną dieną tai nutiko: manęs paprašė padaryti 15 minučių pranešimą apie gabių vaikų ugdymo organizaciją – Nacionalinę moksleivių akademiją, kuriai vadovavau vos kelis mėnesius, šventiniame Lietuvos mokslų akademijos posėdyje.
Posėdžio metu aštuoniems iškiliems Lietuvos mokslininkams taip pat turėjo būti teikiami akademikų pažymėjimai, tad salė žadėjo būti pilnutėlė: garbingi svečiai, mokslo elitas, jų giminaičiai, žurnalistai… Na, įsivaizduojat situaciją. Kinkos ne drebėjo, o kalatojosi – negalima nusišnekėti, blogai sukirčiuoti kokio žodžio, mikčioti, pamiršti teksto, iškeliauti į lankas, įbesti nosies į grindis.
Pasitariau su Nacionalinės moksleivių akademijos (NMA) įkūrėja Brone Narkevičiene. Ji davė man išmintingą patarimą, kaip elgtis šioje situacijoje. Tuomet dar pasikalbėjau su Akademijos valdyba ir jie paantrino, kad patarimas geras ir turėčiau pasielgti būtent taip. Pasiskambinau keliems draugams, turintiems viešo kalbėjimo patirties, jų mintys sutapo su tuo, ką jau buvau girdėjusi, tad nusprendžiau paklausyti man duoto patarimo ir pažiūrėti, kas gausis.
Nenusivyliau. Pranešimas praėjo puikiai ir davė gerų rezultatų. Per pertrauką mane susirado akademikas Domas Kaunas ir pasiūlė pagalbą steigiant Istorijos sekciją NMA. Aptarėme ir kitas bendradarbiavimo kryptis su šalies mokslininkais.
Nuo tada, kai kas nors manęs klausia, kaip jam elgtis papuolus į naują, stresą keliančią situaciją, dalinuosi su jais anuomet gautu patarimu, kuris visada suveikia 100% – „Pasiruošk”.